Istorijos ir literatūros pamokos Vilniuje

Balandžio 11 dieną IVg klasės mokiniai dalyvavo įdomiose, turiningose pamokose Vilniuje, kurios paliko daug puikių įspūdžių. Pirmiausia lankėmės Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje. Ten vyko du trumpi supažindinimai: pirmasis su laisvės kovotojais-partizanais ir antrasis – pažintis su kalėjimu. Kaip žinome, partizaninis laikotarpis (1944-1953m.) turėjo tris etapus – masinių, atvirų kovų; pavienių mūšių, nuolatinio slapstymosi bunkeriuose ir, galiausiai, pogrindžio spaudos, struktūrizuotos organizacijos su aiškiais tikslais ir principais. Iš viso net apie 50 tūkstančių asmenų partizanavo, iš jų 20 000 žuvo. Sausi faktai! Už jų slypi daug įdomybių, apie kurias ne visada sužinosi iš vadovėlių: skirtingų apygardų partizanų bendravimo subtilybės, kvotos, „Trijų dienų kodeksas“, NKVD-istų tardymo žiaurumai ir dar daugiau. Geriau visa tai suprasti padėjo keletas dokumentinių ir atkurtų video scenų. Labiausiai įsiminę faktai: partizanams svarbiausia kovoje buvo apsisprendimas (o ne ginklas ar bunkeris), be kurio, jokia partizaninė kova neįmanoma; jie turėjo savo priesaiką, o didžiausias bunkeris Baltijos šalyse, Latvijoje, Dobelėje, priimdavo ir lietuvius partizanus, iš ko galime spręsti apie glaudų kaimyninių valstybių bendradarbiavimą. Gidė kalbėjo ir apie istorinės tiesos paieškas vertinant partizanų „išdavystę“, kas, dažniausiu atveju, būdavo nežmoniškais kankinimais išgautas atsakymas. Apskritai partizanų indėlis Lietuvai buvo milžiniškas – jie maždaug  dešimčiai metų slopino svetimos valstybės įsigalėjimą, padėjo pamatus neginkluotai rezistencijai, įrodė kitoms šalims Lietuvos pajėgumą priešinantis keliasdešimt kartų didesnei kariuomenei, o svarbiausia – kitoms šalims padiktavo lietuvių tautinį  apsisprendimą. Po edukacijos, ėjome apžiūrėti kalėjimo patalpų, kuriose buvo kalinami, tardomi, kankinami ar sušaudomi ne tik žmogžudžiai, žudikai maniakai, bet ir disidentai, disidentės, partizanai ir jų ryšininkės, politiniai kaliniai. Jau ne pirmą kartą lankėmės šioje vietoje, bet šįkart labai didelį įspūdį paliko gidas, turėjęs daug asmeninės patirties su įvairiais kaliniais, pats patyręs sovietinių represijų. Nuolat vartojamas juodas humoras ir karti ironija, subjektyvumas ir kitokie kandūs pasisakymai (visa tai sakoma be jokios išraiškos veide), priminė ne natūralią kalbėseną, o veikiau filmą, gero aktoriaus vaidybą. Taip tikroviškai pristatoma situacija (gal net sutirštintomis spalvomis), man asmeniškai leido vertinti sovietinį režimą dviprasmiškai – labiausiai dėl griežtesnės, bet galbūt teisingesnės tuometinės mirties bausmės įvykdymo šaltakraujams kaliniams, kurie dabartiniais laikais būtų traktuojami kaip nepakaltinami, o tada drebėję dėl savo gyvybės. Šis apsilankymas sudarė kritiškesnį požiūrį į istoriją. Dar kartą patyriau, kad ne viskas juoda ar balta, o ir demokratiškumas turi daug spragų.

MO muziejuje atsipalaidavome Ingos Gresienės vedamoje KP edukacijoje „Eilėraščio ir paveikslo dialogas: interpretacijų galimybės“. Aptarėme porą moderniosios lietuvių poezijos kūrėjų – Dovilės Kuzminskaitės „Vakarai“ ir Manto Balakausko eilėraščius. Pagrindinės jų temos – kūrybinė krizė, slogutis, pereinantis į depresijos požymius, prasmės paieškos. Šįkart į meną pažvelgėme iš filosofinės, psicholoanalitinės pusės – sužinoję apie Sigmundo Freudo ir Carlo Gustavo Jungo idėjas, pritaikėme jas analizuodami paveikslus, skulptūras, nuotraukas, eilėraščius. Labiausiai man patiko dailės kūrinių aktualumas, skatinęs kitaip pažvelgti į žmogų, jo vidų ir išorę – socialinius vaidmenis, kūno netobulumus, skirtumus, slapčiausius pasąmonės kampelius. Po edukacijos dovanų gavome mielus atvirukus su Užupio vaizdu. Muziejaus aplinka buvo labai jauki, skambėjo muzika, todėl beveik visos juslės buvo patenkintos. Kaip teigė Mantė: „Edukacija MO muziejuje buvo mums, dvyliktokams, labai naudinga, kadangi ji buvo susijusi su poezija, jos skaitymu bei dailės kūrinių nagrinėjimu. Visa tai mums naudinga besiruošiant lietuvių kalbos ir literatūros egzaminui. Edukatorė patarė į šią dailės parodą eiti atvira širdimi ir nebijoti įsileisti naujų idėjų bei jausmų, kylančių iš meno, į savo širdį. Ji kartu su mumis nagrinėjo pora eilėraščių, kuriuos po to bandėme sieti su dailės darbais. Parodoje atpažinome ir kraštiečio Šarūno Saukos darbą. Tai buvo kultūrinė patirtis, kuri sužadino didesnį susidomėjimą daile, mokymąsi sieti poeziją su dailės kūriniu. Man patiko ši edukacija, kadangi gavau naujos patirties, kuri galbūt pravers ir egzamine.“

Po savarankiškos pertraukėlės senamiestyje, paskutinė stotelė buvo Vilniaus mažasis teatras. Vakarą praleidome turiningai, žiūrėdami režisieriaus Rimo Tumino tragikomediją „Madagaskaras“, pagal to paties pavadinimo Mariaus Ivaškevičiaus pjesę. Negana to, kad šis kūrinys yra literatūros programoje, pats spektaklis suteikė daug naudos, panašiai tiek, kiek ir juoko. Jame pašiepiamas lietuvių, kaip tautos, susireikšminimas, logikai prieštaraujantys siekiai, sumenkinami lietuvių laimėjimai. Daug įspūdžių paliko nepriekaištinga aktorių vaidyba, intriguojantis siužetas bei meistriški dialogai, parašyti naudojant XX amžiaus „smetoninę“ kalbą. Ne veltui spektaklis rodomas jau 20 metų – jo aktualumas, intelektualumo bei ironijos dermė, veikėjų, ypač Salės (Salomėjos Nėries prototipas) naivumas, parodo jaunos Lietuvos patirties stoką, menkumą prieš galingesnes jėgas (Lenkija, komunizmas). Tokia ir yra meno paskirtis – suteikti patirties ir supratimo, išmokyti naujų dalykų per naujas formas, tuo pačiu, gerai leidžiant laiką mėgaujantis procesu. Noriu pasidalinti ir Mantės įspūdžiais: „M. Ivaškevičiaus pjesė „Madagaskaras” – vienas iš įdomiausių mano matytų spektaklių. Tam tikri tarpukario Lietuvos įvykiai vaizduojami pasitelkiant ironiją ir humorą, kas man labai patiko. Situacijos rimtos, kartais netgi žiaurios, tačiau jos pateikiamos metaforiškai, priverčiančios susimąstyti ir pažvelgti į situaciją giliau. Smagu, kad turėjome galimybę išvysti šį spektaklį gyvai. Galiu drąsiai jį rekomenduoti ir kitiems teatro mėgėjams. Manau, ši išvyka tikrai praturtino mus visapusiškai bei suteikė naujų minčių, patirčių ir idėjų.“

Ši klasės išvyka mums, dvyliktokams, buvo paskutinė, bet tikrai ne prasčiausia. Naujos ar atnaujintos žinios, kultūrinė patirtis ir kitokia pažintis su menu, geras mikroklimatas paliks tik pozityvius atsiminimus ateičiai.