Pokalbiai apie knygas ir jų skaitymą

Rašytoja Daina Opolskaitė

Baigiantis gruodžiui mokiniai susitiko su paauglių rašytoja Daina Opolskaite. Ji yra parašiusi šešias knygas, keturios iš jų skirtos paaugliams. Rašytoja pasakojo apie savo gyvenimą, apie kūrybą, ryšį su paaugliais, kodėl pasirinko būtent tokį žanrą ir tematiką, pristatė knygas.

Mokiniai susitikime

Sužinojome, kad būdama mūsų metų, ji nemėgo bendrauti su to paties amžiaus vaikais. Jai labiau prie širdies buvo pasikalbėti su sena kaimyne, kuri ją lyg ir suprasdavo labiau. Svajojo tapti biologe, bet pastebėjo, kad sunkiai sekasi tikslieji mokslai, o ką nors parašyti buvo labai lengva. Dar besimokydama mokykloje, ji jau siuntė straipsnelius apie sraiges, drugelius ir jie buvo spausdinami žurnaluose. Net ir neįdedant pastangų, puikiai sekėsi lietuvių kalba ir literatūra, todėl ir pasirinko studijuoti filologiją. Baigusi studijas tapo mokytoja, labai mylėjo savo mokinius, bet dabar visą laiką skiria rašymui. Dažniausiai knygą parašo per devynis mėnesius, panašiai tiek, kiek trunka mokslo metai. Pasak jos, knyga turi duoti kažkokį jausmą, kažkokius susimąstymus ir galiausiai kažko pamokyti, leisti pasižiūrėti į gyvenimą kitaip.

Vėliau autorė kalbėjo apie naujausią savo knygą „Kur dingo Edvinas Kratas?“ Idėja parašyti knygą gimė laukiant autobuso stotelėje. Kitos knygos gimė irgi netikėtai: plaunant indus, žvelgiant į lietų. Vieną kartą gatvėje pamatė vaikiną, mūvintį kojines su vaiduokliukais ir iškart sumąstė, kad jis bus knygos veikėjas. Pristatydama paskutinę knygą, rašytoja pasakojo, kaip ji sugalvojo atskleisti dvidešimt dviejų mokinių – visos klasės – skirtingas reakcijas į dingusį berniuką Edviną. Berniuką, kuris daugeliu atžvilgių yra kitoks ir negailestingai pažymėtas likimo. Ir vieną dieną nutinka kažkas, ko niekas nesupranta. Edvinas Kratas paprasčiausiai dingsta. Kas dėl to kaltas? Kodėl taip nutiko? Ar jis sugrįš? Kol vyksta paieškos, rašytoja pasakoja dvidešimt dvi skirtingas istorijas, kviečiančias surasti savo atsakymus į pateiktus klausimus. Kiekviename skyriuje vis kito vaiko istorija. Autorė atviravo, kad kai kurie iš tos knygos vaikų tarsi stovėjo prie jos ir patys pasakojo savo istoriją. Juos buvo lengva prisijaukinti. Bet ne visi taip lengvai norėjo išsipasakoti. Kai kurie vaikai buvo labai uždari ir niekaip negalėjo jų „prisitraukti“, juk panašiai atsitinka ir realiame gyvenime.

Taip trumpai kalbėjo ir apie kitas dvi knygas: „Užraktas“ bei „Ir vienąkart, Riči“. Pastarąją aštuntokai buvo skaitę, todėl labai įdomu buvo sužinoti, kad ji skirta vienam vaikinui, kuris žuvo avarijoje. Smagu, kad autorė pavadinimui pasirinko poetės Salomėjos Nėries eilėraščio „Ir vienąkart, pavasari“ motyvą. Apibendrindama ji akcentavo, kad daug ką pasiima iš gyvenimo. „Literatūra yra gyvenimas, bet gyvenimas nėra literatūra“, – teigė rašytoja. Literatūroje rašoma apie gyvenimą, bet gyvenimas niekada nėra ir nebus literatūra. Nes knygose viskas lengviau, paprasčiau, gyvenime visada ir jausmai bus stipresni, ir žmonės jautresni. Tokia literatūros misija – veikti mūsų vidinį pasaulį, atjausti, padėti kitam sunkioje situacijoje. Pabaigoje autorė patenkino renginio dalyvių smalsumą atsakydama į mokinių klausimus: kaip vyksta kūrybos procesas, kaip gimsta įvairiausi knygų personažai ir kuriami netikėti siužetai.

Po susitikimo

Kitą valandą rašytoja skyrė pokalbiui su devintokais apie knygų skaitymą ir jo svarbą. Skaitymas yra tikrai svarbus, kadangi tai turtina šnekamąją kalbą. Rašytoja sakė, kad visiškai paprastus žodžius gali pakeisti į žymiai gražiau skambančius ir mažiau vartojamus, vaizdingesnius žodžius. Priminė, kad skaitymas gerina kalbėjimo gebėjimus. Daugiau skaitantis mokinys pradeda pats pastebėti savo ir kitų žodyno klaidas, ima jas taisyti. Taip pat pasakojo apie rašytojos skaitytas knygas, kuo jai patiko, nepatiko. „Visi žmonės turi skirtingą skonį ir tai nėra blogai. Yra visiškai normalu, kad gali nepatikti knyga, kurią skaito draugas, o draugui tavo skaitoma knyga“, – kalbėjo rašytoja. Domėjosi, kiek knygų perskaitome per metus. Pati rašytoja šiais metais perskaitė apie 23 knygas, bet tai buvo knygos, reikalaujančios atidaus skaitymo, apmąstymo, įsigilinimo į tai, ką nori pasakyti rašytojas. Įdomus buvo pasakojimas apie rašytojos Šarlotės Brontė šeimą. Sujaudino seserų žiaurios mirtys, kadangi jos mirė nuo džiovos. Keisčiausia tai, jog rašytoja labai vaizdingai mokėjo apibūdinti visokiausias žymias vietas, nors jose niekada nebuvo apsilankiusi, tik skaitė apie jas.

Dovana septintokei Simonai

Taip pat rašytoja su mokiniais diskutavo, kaip jie renkasi skaityti knygas. Aiškino, kaip išmokti susirasti sau patinkančią knygą, nuo kurios jau pirmųjų puslapių negalėtum atplėšti akių. Pasirodo, net knygos viršelį sukurti nėra lengva. Paskutinės knygos „Kur dingo Edvinas Kratas?“ viršeliui įdėjo tikrai nemažai pastangų.

Susitikimai tikrai visiems patiko, nes rašytoja Daina Opolskaitė kūriniuose pasakoja apie išgyvenimus, patirtis, problemas, su kuriomis susiduria bręstantis žmogus, jauno žmogaus bandymus pritapti, bendraminčių paieškas ir pasaulį, kuriame ne visada gera gyventi.

Austėja Bieliūnaitė, Lina Abramavičiūtė, 8 klasė.