Kaip mokėsi mūsų senoliai

Prieš pamoką

Gegužės 30 dieną pirmos ir trečios klasių mokiniai vyko į Juknėnų kaime (Utenos r. ) esančią  Antano ir Motiejaus Miškinių literatūrinę-etnografinę sodybą. Ten dalyvavo edukacijoje „Kaip mokėsi mūsų senoliai“, pagal kultūros paso programą.

Atvykus į sodybą muziejininkė Rimanta Gaidienė supažindino vaikus su senoviniu apavu -naginėmis, kuriomis anksčiau vaikai avėjo eidami į mokyklą. Visiems vaikams išdalino medines skrynutes - kuprines ir paprašė apibėgti aplink sodybą („atbėgti iš namų“). Muziejininkei skambinant varpeliu (jis rastas buvusioje Motiejaus Miškinio mokyklėlėje), mokiniai,  nešini skrynutėmis, suėjo į klasę ir susėdo už ilgo stalo, ant kurio degė žibalinė lempa ir žvakės, stovėjo indas su pelenais rašalui sugerti ir plunksnoms pasidžiauti, gulėjo rykštė, medinė ilga liniuotė, buvo padėta lentelė PAKUTNICA, kampe papilta žirnių.

Pamokoje

Pamoka prasidėjo ir baigėsi malda (maldos paimtos iš Utenos kraštotyros muziejaus fondų ir suliteratūrintos). Vaikai, patyrinėję skrynutės turinį, rašė grifelinėje lentelėje mįslių įminimus, iš to meto vadovėlio atliko vieną užduotį plunksna sąsiuvinyje, skaitė vieną tekstuką iš skaitymo knygos ir jį aptarė. Buvo paaiškinta, kam reikalinga rykštė, liniuotė, PAKUTNICA, žirniai. Po edukacijos vaikai apžiūrėjo sodybą, senovinius daiktus.

Plunksna nusausinama pelenuose

Muziejininkė papasakojo apie senovės žmonių kasdienybę ir buitį. Vaikams buvo smalsu apžiūrėti trobą, virtuvę, ten esančius senovinius rykus ir rakandus, duonkepį pečių. Pirmokai niekaip negalėjo suprasti, kur žmonės prausdavosi ir plaudavo indus? Juk nėra kriauklės! Sodybos šeimininkė kantriai kiekvienam paaiškino, kam vienas ir kitas daiktas reikalingas, kokia jo paskirtis. Po edukacijos vaikai žaidė sodybos teritorijoje išmoningai įrengtoje žaidimų aikštelėje.

Susipažinę su senovine mokykla, pažaidę, pilni įspūdžių pradinukai grįžo namo.