Prie ąžuolo
Priešmokyklinės grupės ugdytiniai vykdydami projektą „Kokių stebuklų yra miške“ išvyko aplankyti Stelmužės ąžuolą – seniausią ąžuolą Lietuvoje ir vieną seniausių Europoje. Prie jų prisijungė ir pirmokai. Prieš kelionę mokytojos Lena Budzilienė ir Jolanta Kondrašovienė vaikams parodė edukacinį filmuką apie senolį ąžuolą, skaičiuojantį daugiau nei 1500 metų. Gamtos galiūno apimtis 1,3 m aukštyje – daugiau kaip 9,5 metro, ties šaknimis – net 13 metrų. Į viršų senolis stiebiasi 19 metrų. Sakoma, kad ąžuolo kamienui apimti reiktų bent dešimties žmonių.
Stelmužės parke
Atvykę mažieji atidžiai apžiūrėjo „aptvarstytą“ ir lazdomis paramstytą girios galiūną, aptvertą apsaugine tvorele, kurios perlipti nevalia. Taip saugoma medžio šaknų sistema, kad ąžuolas būtų kuo ilgiau gyvybingas. Vaikai įdėmiai išklausė mokytojų pasakojimą apie Stelmužės ąžuolo būklę ir priežiūrą. Jie sužinojo, kodėl ąžuolas nuo senų laikų neturi viršūnės. Pasakojama, jog praėjusiame amžiuje įnirtę vietos baudžiauninkai ją nulaužė ir paleidę riedėti nuo kalno, kai pro šalį važiavo caras – taip jie norėjo atkeršyti už baudžiavą. Buvę taip ar nebuvę, bet nulūžus viršūnei ąžuole atsivėrė kiaurymė, kuri vis platėjo ir gylėjo, todėl senolį teko gydyti – 1995 metais Zarasų miškininkai iš drevės, sako, išvežę 12 vežimų trūnėsių. Ir šiais laikais restauratoriai kone kasmet specialiu skysčiu dezinfekuoja ir impregnuoja senolio žaizdas. Jos užlopytos skarda, liemuo viršuje suveržtas stipriu lynu, šakos paremtos storais rąstais.
Pirmokai su savo mokytoja Jolanta
Pasivaikščioję po parką, apžiūrėjo senąją medinę Stelmužės bažnytėlę, pastatytą 1650 metais. Ją gabių meistrų rankos surentė naudojant tik kirvį, o durų lentų sutvirtinimui – kaltinius vinis. Vaikai sužinojo, kad Stelmužė, kaip ir joje dar vis gyvuojantis ąžuolas, labai sena gyvenvietė. Yra manoma, kad kadaise čia stovėjo pilis, vėliau iškilo dvaras.
Smagiai pažaidę greta ąžuolo esančioje žaidimų aikštelėje, mažieji saugiai grįžo namo.
