Žygis, skirtas Panevėžio vyskupijos 100-mečiui

Ketvirtadienio rytas nežadėjo nieko gero: dangus buvo apniukęs, lynojo lietus. Mes, Dusetų Kazimiero Būgos gimnazijos dešimtokai kartu su tikybos mokytoja,  nusprendėme, kad prastas oras negali mums sugadinti senokai planuoto žygio prie Ilgio ežero ir vis dėto išsiruošėme. Iki Imbrado Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčios mus atvežė geltonasis autobusas.

Pirmasis sustojimas – susipažinimas su Imbrado bažnyčia bei čia tarnavusio kunigo likimu. Keista, bet ką tik išlipus iš autobuso, lietus baigėsi ir visą dieną mus džiugino saulutė. Tikybos mokytoja Rima Pūžaitė, kilusi iš Zarasų rajono, todėl puikiai žino šios bažnyčios istoriją. Ji labai įdomiai papasakojo apie buvusį Imbrado bažnyčios kunigą Vytautą Antaną Šamšoną.

Kun. V. A. Šamšonas buvo Panevėžio vyskupijos kunigas, baigęs Kauno kunigų seminariją ir Vytauto Didžiojo universiteto teologijos fakultetą. Prieš daugiau nei 60 metų jis klebonavo Imbrado parapijoje. Visų mylimas ir gerbiamas kunigas buvo pradėtas tardyti valdžios atstovų ir kaltinamas dėl žmonėms teikiamų slaptų patarnavimų – krikšto, išpažinties, santuokos sakramento. 1961 m. sausio 28 d. jis buvo nužudytas. Nužudymo dieną kunigas iš ryto palaidojo vieną mirusį parapijietį. Vakare, nors šventovėje ir nebuvo jokių pamaldų, jis nuėjo pasimelsti. Kai motina ilgai nesulaukė sūnaus grįžtančio, išėjo ieškoti ir rado gulintį kraujo klane bažnyčioje – buvo perpjautos venos. Apie tai pranešė milicijai, kuri, atvykusi į įvykio vietą, surašė aktą ir nustatė, kad tai savižudybė. Tačiau nekreipta dėmesio į tai, kad laiptai, vedantys į lubas, buvo kruvini. Matėsi žymės, kad kun. V. A. Šamšonas nužudytas. Kadangi oficialiai buvo nustatyta savižudybė, velionis palaidotas kaip savižudis. Artimieji tuo netikėjo. Kunigo sesuo kreipėsi į Maskvą, prašydama ištirti įvykį. Buvo atsiųsti sekliai su šunimis, kurie pagal pėdsakus nuvedė pas buvusį vargonininką. Manoma, kad būtent jis skundė kunigą valdžios pareigūnams. Kun. V. Šamšonas buvo jį atleidęs iš darbo, todėl, tikėtina, keršydamas vargonininkas atėmė kunigui gyvybę. Vis dėlto, nors sekliai įtarė žudiką, jis nebuvo suimtas. Parapijiečiai liko nepatenkinti, nes tyrimas buvo užglaistytas. Buvo laikomasi komunistų partijos taisyklės, kad partiečio suėmimą gali spręsti tik partija.

Vėliau kun. V. A. Šamšono palaikai parapijiečių buvo perkelti į šventorių ties didžiuoju altoriumi. Netrukus jam buvo pastatytas paminklas, liudijantis žmonių pagarbą ir meilę šiam nepaprastai paslaugiam kunigui. Ilgą laiką po jo nužudymo Imbrade nebuvo nuolatinio klebono – sklido grasinimai, kad ir naujam kunigui gali nutikti tas pats. Tik sekmadieniais atvykdavo kunigas iš Antazavės arba Zarasų aukoti šv. Mišių.

Išklausę įdomaus pasakojimo, keliavome toliau. Mūsų laukė kita stotelė – „Dėkingumas“. Kiekvienas trumpai turėjo atsakyti į klausimus: už ką šiandien nori pasimelsti ir kam jaučiasi dėkingas. Po trumpų pasisakymų, dar skaisčiau šviečiant saulei, tęsėme kelionę.  Kita stotelė – „Pasitikėjimas“. Mokytoja paaiškino, kad mes niekada nežinome, kas mūsų laukia. Yra kelias ir juo einame, bet kas mums gali nutikti – niekas neatsakys. Todėl svarbu pasitikėti Dievu.

„Bendrystė“ – taip pavadinome kitą sustojimą. Pasiskirstę poromis aptarėme, kas šiuo metu mums yra sunkiausia, ir bandėme atsakyti į klausimą, kas teikia vilties. Po šių pokalbių net nepastebėjome, kaip pasiekėme Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo vietą prie Ilgio ežero.

Mokytoja visiems papasakojo apie įvykį, nutikusį 1968 m. naktį iš birželio 30 į liepos 1 dieną. Tąnakt šešiolikmetis Juozas Kriauklys kartu su pussesere septyniolikmete Albina Skvarčinskaite važiavo motociklu į Meiriškėlių kaimą. Privažiavus upelį, ištekantį iš Ilgio ežero, motociklas netikėtai užgeso. Ežere jaunuoliai išvydo šviesą ir vandenyje stovinčią mergelę balta suknele, auksu žibančiais plaukais. Išsigandusi mergina pasakė, kad čia vaidenasi ir reikia kuo greičiau išvažiuoti. Staiga motociklas pats užsivedė ir jie nuvažiavo. Vėliau, aplankę tą pačią vietą, jaunuoliai pastebėjo apdegusius, nurudavusius medžių lapus. Apie patirtą regėjimą jie niekam nepasakojo. Tačiau kartą Albina susapnavo tokią pat mergelę, kuri paklausė, kodėl ji niekam nepasakojanti regėjimo. Tada mergina apie tai papasakojo zakristijonui, o šis – klebonui Jonui Jatuliui. Netrukus vietiniai žmonės jau žinojo, kad Kvintiškių kaime, Ilgio ežero pakrantėje, jaunuoliams apsireiškė Švč. Mergelė Marija. Stebuklingą vietą pradėjo lankyti tikintieji. Čia atsirado ir pirmieji kryžiai. Tai buvo gūdus sovietmetis, todėl tikinčiųjų pastatytus kryžius niokojo, maldininkus iš ten vaikė. Prisidengiant melioracija, aplinkiniai vienkiemiai buvo išgriauti, gyventojai iškeldinti kitur. Stebuklą matę jaunuoliai apšaukti psichiniais ligoniais. Ir jiems, ir dvasininkams buvo draudžiama apie tai kalbėti. Tačiau žinia apie Kvintiškėse esančią šventą vietą vis sklido, tikintieji nepaliovė čia lankytis ir melstis. Ežere ir šalia jo vis dygo kryžiai, daugėjo aukų.

Dabar ežere ir palei krantą stovi Švč. Mergelės Marijos skulptūros ir įvairaus dydžio ir formų, ornamentuoti ir paprasti, iš įvairiausių medžiagų padaryti kryžiai. Toje vietoje ežeras negilus, tad kiekvienas gali ten įbristi ir palikti šalia jau esančių skulptūrų bei kryžių ir savas relikvijas. Laisvai lankyti apsireiškimo vietą buvo galima tik po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Įprasminant šio piligriminio traukos centro svarbą čia buvo pastatyta koplyčia. 2014 m. vasarą vyskupas emeritas Jonas Kauneckas pašventino Kvintiškių Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo koplyčią. Koplyčia išsiskiria savo forma – ji primena popiežiaus mitrą.

Mes kiekvienas atsinešėme po akmenėlį – skausmo, slegiančio mūsų širdis simbolį. Visi pasimeldėme, sukalbėjome rožinio maldą ir palikome savo „sunkumus“ vandenyje. Tikima, kad čia esantis vanduo turi gydomųjų savybių, o akmenėliai apsaugo nuo nelaimių.

Šiek tiek pailsėjome, mokytoja paskaitė Psalmę ir pakvietė pabūti tyloje, susikaupime.

Netrukus patraukėme atgal prie Imbrado bažnytėlės, kur mūsų laukė geltonasis autobusas. Pavargę, bet praturtėję žiniomis apie savo kraštą ir patyrę bendrystės džiaugsmą, grįžome namo.